Senoji Prūsija
Senoji Prūsija
Su ryto saule danguje
Artojas pirmąją vagą varo
Nadruvos juodąją žemę arklas rėžia dusliai
Sembos smėlėtuos krantuos
Eina žmonės gintarų rinkti
Puošmenom jis taps – Baltijos auksas!
Ir Varmėj ar Skalvoj
Bus alus ant stalo visados
Laukiamas svečias namuos
Ir Galindoj, ir Bartoj
Narsiosios kiltys
Neišbrendamos pelkės
Neįžengiamos girios saugo šią žemę
Ir žilieji dievai
Ąžuolynuose šventuose
Upeliuose ir pievose
Čia visur jie yra!
Sūduvos tamsiuosiuose šiluose
Kur vilkų gaujos bastos
Medžiotojas pėdas seka
Visa tai taip seniai
Bet iš to nebėra nieko
Dulkės ir trūnys, smiltys ir kaulai
Senoji Prūsija
Baltų garbė ir šlovė kadaise buvo
Didžiavyrius išaugino
Už ją tie kraują liejo
Senoji Prūsija
Protėvių kraujas čia liejos
Už savo gentį ir ūkį
Už mūsų tikybą šventą
Nors ir iš to nebėra nieko
Vien tik dulkės ir trūnys
Mūsų širdyse jin visad bus
Nes atminimai nepražus
Dabar arba niekada
Didysis prūsų sukilimas 1260-1274
1260 metais prie Durbės
visa tai prasidėjo
Nuo lietuvių Ordino broliai
ten kaip reikiant gavo
Kruvina šviesa aušta
Juodi varnai mirtį krankia
Sprando ponus gana kęst išnaudotojus
Jų mažai, mūsų daug
Tiktai dabar, dabar arba niekada
Prūsija, stokis!
Tiktai dabar, dabar arba niekada
Stokis nuo kelių
Tiktai dabar, dabar arba niekada
Laikas kardus galąst
Tiktai dabar, dabar arba niekada
Mirtinai kovai Prūsija stojas
Vienas už visus, visi už vieną
Iečių miškas, skydų siena
Šios ugnies nebeužgesinsi
Vėtrą pjaus, kas vėją sės
Atmink jų vardus:
Herkus Montė, Glapė, Auktumas,
Divanas iš Bartos, o prie Kulmos
Dar su Ordinu kovojo Skomantas
Kaip pasiutę šunys jie mūsų žemę plėšo
Metų metais ant sprando mums sėdi
Daugiau nė pėdos neatiduosim,
Laisvę mes iškovosim!
Herkus Montė
Sidabras ir auksas
negeba pakeisti viso to
kas pastatyta jo širdy
Ir nukalta
Senovės dainose
Protėvių kalboj, šventos ugnies liepsnose
Gintaras ir šilkas
Jie laimės neneša
Jei žmogus nelaisvas
Savo paties žemėj
Skaisčiau spindi saulė ir mėnuo
Po plačiu tėvynės dangum
Herkus Montė
Jo vardas
Herkus Montė
Teutonų prakeiksmas
Herkau Monte,
Kas eis tavo kelią
težino
atgal kad nebesitrauks
Kai užtvanka pralaužta ir vandenys veržias
Nebesulaikysi jų jau!
Sudrebės širdis
Abejonė dar kankins
Tapai tu stiprus
Nes buvai silpnas ir bejėgis
Galbūt nėra sunku mirt, jei žinai už ką
Gyvybę paaukosi
Bet kiek bus tų, kas atsisakys
Lengvo gyvenimo kovos vardan
Kiekgi bus tų, kas stosis
Kai jų draugus purve mindo?!
Du broliai
Apie tuos laikus, kurių nė vienas nebeatmena
Bus ši seniai užmirša sakmė
Kaip per jūrą čia žmonės atėjo
Ir Prūsijoje gyventi pradėjo
Juos atvedė du broliai
Vaidevutis ir Prūtenis
Buvo jų vardai
Ir davė jie prūsams įstatymus
Ir tris dievus laikyti šventais
Tada Vaidevutis viršaitis tapo
O jo brolis pirmasis vaidila, krivių krivis
Ir kai tapo broliai žili ir seni
Tada sušaukė tautą Romuvon
Ir jiems tarė
Pas save dievai dabar mus šaukia
„Abu seni vyrai paėmė viens kitą už rankos ir giedodami ėjo ugnin ir sudegė
Ir vėliau visoje Prūsijoje daug kur jiems meldėsi kaip dievams“ Simono Grūnavo Prūsijos Kronika
Baltus žaibus
Perkūnas svaidė
Ugninę auką
Dievai sau ėmė
Šventajai ugniai
Aukojosi gyvas
Viršaitis Vaidevutis
Ir Prūtenis, krivių krivis
Juodosios burės
1709-1711 metais nuo bado ir maro žuvo apie trečdalis visų Rytprūsių gyventojų. Po šio smūgio prūsų tauta greitai nustojo egzistuoti.
Tą naktį, kai nespindėjo nė viena iš žvaigždžių
Audra išmetė į krantą laivą, laivą juodom burėm
Juodose burėse kaukė vėjas
Kaip neviltis jis sielą plėšo
Išlipo krantan keisti juodi jūreiviai
Kaip šmėklos jie ten stovi veidais lavonų blyškiais
Juodose burėse kaukė vėjas
Kaip neviltis jis sielą plėšo
Skambėjo varpas visą kiaurą naktį
Degė žvakės trapia liepsna
Ten sutuokta jauna pora
Tyloje, be dainų vestuvinių
Bet iš ryto rado nuotaką
Grabe prieš altorių gulint
Dar ilgai be perstojo siautėjo audra
Pūtė smiltis nuo kopų šalimų
Mirė žmonės ir griuvo namai
Iš kaimo į kaimą juoda moteris ėjo
Kas buvo dar gyvi, tie kasė kapus
Kad patys greit prie mirusiųjų gultųs
Juodose burėse kaukė vėjas
Kaip neviltis jis sielą plėšo
Juodose burėse kaukė vėjas
Kaip pražūtis visas pėdas jis trina
Niekas nėra užmiršta
Bemiegėm naktim
Niūrios mintys lenda
Kaip lietuvėnas protą kamuoja Miegantį slegianti ir kankinanti būtybė – slogutis, košmaras.
Kiek daug ko jau buvę
Kiek kraujo išlieta
Už laisvę kiek gyvybių duota
Bet visvien žmogus sau
Aršiausias žvėris
Skausmui ir kančiai dar nėra galo
Kur veidmainystė, kur tiesi širdis
Ir kaip gali norėt už melą kas mirti
Bet tauta tautai
vis neapykantą jaučia
Nes tiktai „žmogum“ nė vienas būti nenori
Ir teisybė visada
pas tą, pas ką galia
Jis viską, kas nepatogu,
skuba iš istorijos trinti
Bet niekas nėr užmiršta ir užmiršta tenebūna
niekas nėr užmiršta ir užmiršta tenebūna
Nes istorija lieka, kad ir kaip ją slėpsi
Kaip knygai puslapių jai neišplėši
Ar tad veltui buvo tie žmonės
Ar tad veltui jie mirė, jų kraujas liejos?
Te veidų ir vardų nieks neatmena
Tačiau jie vis gyvena legendose
Eilėse ir muzikoje
Atminimas šventas amžinai tebūna
Didvyriams už laisvę kritusiems
Niekas nėr užmiršta ir užmiršta tenebūna
niekas nėr užmiršta ir užmiršta tenebūna
Po Lietuvos vėliavomis
Dega Žiemgaloj piliakalniai
Ugnim skaisčiom
Lauk žiemgaliai eina
iš gimtųjų ūkių
Taip dega ir Prūsijoj
Ir tuščia tampa žemė
Bet yra dar kas kovoja
Šalin ginklų nemeta
Po Lietuvos vėliavom
Tie stojasi
Visi
Kas kovotojai
Už teisybę
už protėvių tikybą
už laisvę ir Tėvynę
Žalgirio mūšy
Ateis Ordinui galas
Bet nesibaigs kova
Kolei vis bus kažkas
Visad kažkas, kas vėl kažkam pavydi
Visad per mažai, niekad per daug
Jis kitiem ramybėj gyventi leisti negali
Jam pančius kalant kūjis dunda
Lietuvos danguj vanagas skrieja laisvas
Dar kovai ne galas, kol paskutinis didvyris gyvas!
Per lygius laukus
Per vieškelėlius
Jaunas bernelis vainelėn joja
Vai sustok, sustok
Žirgus sustabdyk
Sava tėveliam sudiev pasakyk
Negaliu sustot
Žirgų sustabdyt
Sava tėveliam sudiev pasakyt
Per lygius laukus
Per vieškelėlius
Jaunas bernelis vainelėn joja
Vai sustok, sustok
Žirgus sustabdyk
Sava broleliam sudiev pasakyk
Negaliu sustot
Žirgų sustabdyt
Sava broleliam sudiev pasakyt
Apie tekstą
Autorius Pėteris Kvetkovskis, tekstas paimtas iš Skaifordžerių svetainės. Jei neparašyta kitaip, iš latvių kalbos vertė K. M. L.