Perkūno kalvė

Nakties dangaus kunigaikštis

Juodom skraistėm
naktis žemę kloja
Raitelis baltas
dangaus skliautu joja
Išrinktasis Saulės sužadėtinis
Nakčiai ir žvaigždėms
ponas ir valdovas

Visų išmintingiausiasis žyny, kary,
mes tikim, kad Tavo šviesa mums niekad neužges

Žvaigždėtas apsiaustas
jo pečius gaubia
Deimanto kardą aštrų
prie šono prisegtą mato
nesuskaitomas karo pulkas
kuris raitelio įkandin skuba
Tamsiose giriose
jį sveikina miško žvėrys

Žiemgalos broliai karo žirgus kinko
Dangaus raitelio jie meldžia:

„Mes šlovinam Tave ir Tavo kalaviją aštrų
Karo laimė yra viskas, ko mes iš Tavęs prašom“

Nakties dangaus kunigaikštis
joja šiąnakt kartu su mum
Karo žygiui padėti
priešą priveikti!
Lai tavo šviesa mums kelią rodo
lai tavo ranka kovą valdo
Tau jų kraują duosim
mes tau atsidėkosim!

Kai kovos lauke karo ragas gaudžia
per dangaus skliautą baltasis raitelis lekia
Mirga kalavijų ašmenys jo spinduliuose
jis šiąnakt vėl su mumis kartu kausis

Perkūno kalvė

Tris dienas ėjau per gilią girią
Per gilią girią, per girią šventą
Ketvirtą dieną užtikau
Dievišką sodą, niekad neregėtą
Teka upė srauni palei sodą
Sidabro vilnimis upė banguoja

Šimtametis ąžuolas auga upės krante
Pakabinau kardą ant aukso šakų
Auksuotos šakos lig dangaus stiebiasi
Baltų debesų apgaubtos
Pats tomis šakomis aukštyn aš lipau
Per žvaigždžių laukus dangun kopiau

Aš mačiau danguj tokį aukštą kalną
To kalno viršuj stovėjo kalvė
Tai buvo tokia galinga kalvė
Žalvario durim, sidabro grandim

Dangaus kalvėj kalvis kalė, žiežirbos žiro
Nukalk, kalvi, mums saulę
Saulę, kurią matytumėm danguj spindint

Didis kūjis kalvio rankose
Geležis po kūju kaip gyvatė rangos
Juodas slibinas anglis gesino
Visam pasauly žaibai krito

Perkūna kalve

Šiaurės panevėžiškių tarmė, Žeimelio šnekta. Auksės Noreikaitės vertimas.

Trios diens ėjo par gilio girio
Par gilio girio, par girio švento
Ketviorto dieno užtioko vieno
Dieva sodo, nikad neregėto
Tek upe sraunioj palei to sodo
Bangom sidabra nubanguoj

Šiomta metų ožals aug an upės kranta
Pakabiono kardo an auksa šakų
Auksinės šakos į dango stiebias’
Lionk baltų debesų driekias’
Pats aš tom šakom kopio aukštyn,
Žvaigždių laukэs pakliovo dang’

Dang’ aš mačio vieno aukšto kalno
An tą kalną stovėja kalve
Ten buva vien didela kalve
Žalvare durėm, sidabra grandėm

Dangos kalvэ kalv’s kala, kibirkštės kila;
Nukalk, kalvio, mum saulэ
Saulэ, katra dang’ spin’dėn’t’ yra

Kūjs didel’s kalve rankos’
Gelažs’ po kūj kaip gyvate rangas
Juods slibions ongls gesina
Visam pasaul’ žaibэs krita

Per Užsaulės vartus

Tau šiandien prieky tolimas kelias, kurį reikia eiti
Siauru raudonu taku, kur saulė leidžiasi
Per devynis runų akmenis tu įženk šventojon ugnin
Užmerk akis ir įsiklausyk į vėlių giesmes

Šiandien dievai
tau atskleis
didžiausiąją paslaptį
Ir ateis diena, kai ši paslaptis
bus atskleista kiekvienam iš mūsų

Tavo kalavijas su tavim ir gražiausias rūbas
Eik drąsiai taku, kuriuo ėjo tavo tėvas ir senelis
Mes tavo pėdsakus žemėj slepiam ir mindom
Čia nebeeik, jei mes tavęs nekviečiam

Priekin, Užsaulės šalin, tavo kelionė veda
Kartu su baltais dūmais siela iš mūsų išeina
O kūnas, šventąsias laužo liepsnas praėjęs,
Vėline, o mirusiųjų valdove, tegul Tau auka tampa!

Bet žinok – tol kol
Dar vaikų vaikai
Tėvo kieme lakstys
Tau bus kur sugrįžti

Ir drėgnais rudens vakarais
Kai migla žemę nukloja
Laikas, kai tavęs vėlei namuose laukia
Kur klėty stalas bus vaišėmis klotas
Per ugninius Užsaulės vartus
Šen vėlei ateik

Tamsoj ir šalty

Kas gali pasakyt, kur yra pradžia
Ir kas žino, kur yra pabaiga
Ar mums vienąkart gyvenimas duotas
Ar jų yra daug?

Keturios šakos, pavidalas be galo,
Kur baigias vienas kelias – prasideda kitas
Už juodų debesų šilta saulė spindi
Po tamsios nakties vėl ateina rytas

Kodėl mes čia esam
Kokią prasmę savy nešam?
Ar per daug, jei mes to klausiam
Ar tam reikia pasilikti nepažintam?

Ko siekti, ko čia ieškoti –
ar baltos šviesos, ar pragaro tamsos?
Ar Tu esi vienas iš šimto,
ar tarp šimtų vienas?

Keturi šventieji žalčiai, suvyti magišku lanku
Tavo likimas tavo ir Laimos rankose
Ar sugebėsi nueiti ligi galo
Ar pakrisi pakely
Ar šviesą atrasi
Ar amžiams pa[si]liksi tamsoj ir šalty?

 

Apie tekstą

Autorius Pėteris Kvetkovskis, tekstas paimtas iš Skaifordžerių svetainės. Jei neparašyta kitaip, iš latvių kalbos vertė K. M. L.