Raganos prakeiksmas

Apie tai, kaip žmonės savo neapykanta, godumu ir nepaliaujamu kraujo liejimu pažadina piktąsias senovės jėgas…

Išbadėjęs vilkas ateis ir prarys saulę
Šviesa užges
Pelkėse kaulai boluos
Angis išlįs

Tiktai ledinis mėnuo danguj spindės
Angis nuodus spjaus
Prakeiksmus išleis

Pikta akis viską mato!

Jos juodas raitelis
Su savim atves
Šunburnius, šmėklas

Jie rangysis, ropos
Žemę pripildys
Plėšys ir griaus

Karas, maras, badas
Bus to raitelio vardas
Ilgai lauktas, šimtmečiais krautas
Raganos prakeiksmas

Pikta akis viską regi, viską sužiūrės
Nepasislėps nė vienas – visus pamatys
Žodis nuodas piktų lūpų ištartas
Juodoj burtų knygoj jau seniai įrašytas

Vienas kitam gerkles
Žmonės perkąs
Dėl turto ir aukso

Vis labiau ir labiau
Juos geismas vys
Taps jie vergų tauta

Kurčios ausys
Kurčios ausys melo žodžius juk išgirs
Ilgai jau nebe
Ir jau greit

Išbadėjęs vilkas ateis ir prarys saulę
Šviesa užges
Pelkėse kaulai boluos
Angis išlįs

Kumelės sūnus

Apie tai, kaip užgimsta Kùrbadas…

Skaidraus šaltinio krante
kalno viršūnėj
Laima likimą audžia
siūlą verpia
aukso ratelį kojos mina

Kam gyventi, kam mirti
kur skambėti juokui, kur ašarom birti
Vienas ilgas, vienas trumpas
kokį lems, tokį siūlą verps

Kukavo gegužė medy
Sėdi jauna šeimininkė, sėdi, verkia prie lango
O, kad man Laima sūnų duotų
Aš jį auginčiau, mylėčiau

Neraudok, mergaite, Laima jau žino
Laima likimą audžia, siūlą verpia
Kada bus laikas didžiavyriui ateiti

Sapne matysi, ką tau reiks daryti
Lydeką pagaut, išdaryt ir išvirti
Kuri tą lydeką valgys
Ta nuo tos dienos nėščia pataps

Pusiau žmogus, pusiau žvėris – gims kumelei sūnus
Kaip titnagas, kaip plienas – neįveikiamas

Nutiks viskas kaip jau Laima tai lėmė
Trys bus išvis lydeką valgiusios
Užgims sūnus šeimininkei, tarnaitei irgi
Trečiasis garsiausiai rėks kumelės tvarte

Pusiau žmogus, pusiau žvėris – gims kumelei sūnus
Kaip titnagas, kaip plienas – neįveikiamas

Kaip broliai jie taps
Tačiau pranoks kitus vienas
Ne metais, o dienomis jis augs
Kumelės sūnus, Kùrbadas jo vardas!

Joks darbas jam ne per sunkus
Trečiaisiais metais jau miškan jį siunčia
Septintaisiais drąsiai jis kalaviją kelia
Kaip žirnius akmenius rita
Kùrbadas – kumelės sūnus

Devyngalvis

Apie tai, kaip Kùrbadas leidžiasi išvalyti naujos klėties nuo šmėklų ir sužino, kad tam reikės įveikti tris milžinus, kurie jos per tiltą naktį. Pirmąją naktį Kùrbadas kaunasi su Trigalviu ir jį nugali. Antrąją jis įveikia Šešiagalvį. Dabar, trečiąją naktį, jam tenka kovoti su Devyngalviu. Kùrbadas prisako broliams nemiegoti ir stebėti vandens indą ir, jam tapus kruvinu, kviesti talkon Kumelę, nes Kùrbadui sekasi sunkiai.

Vakaras ilgus šešėlius stiebia
Už girių skaisti saulė leidžias
Kur kraujo upė srauni teka
Ten Kùrbadas tilto sergėt eina

Jau vidurys nakties, žemė jau virpa
Milžinas devyngalvis atidunda
Oi, Kùrbadai, kiek galvų pas jį
Prie tilto sustojęs jis šaukia:

– Kùrbadai, mane praleisk, maita
Kitaip gyvybės nemaldauk
– Geriau ateik jėgų išmėgint
Man irgi talkon bus kas eis

Tvirta ranka ir drąsi širdis
Trys žvaigždės ašmenyse mirga!

Didis vyras kerta iš peties
Galvas krintant jau mato
Trys auga ten, kur viena buvo
Jau ruošias milžinas jį žemėn blokšti

– Nu, mulki, tau gi jau galas tuoj!
– Leisk rankas pailsint truputį
Taip tikri kariai gi daro
Net vėjai ir lietūs galiausiai liaujas

Kraujas seniai pro kraštus plūsta
Bet broliai kaip užmušti miega
Vėzdą Kùrbadas meta, žadina juos
Lai močiai žinią duoti skuba

Kur Kùrbadas kerta – ten kumelė spiria!
Nūn veiksmas vyksta
Nūn žygis pavyksta
Kaip stuobrys supuvęs
Devyngalvis virsta

Tvirta ranka ir drąsi širdis
Trys žvaigždės ašmenyse mirga!
Tvirta ranka ir draugo petis – ryto saulė teka!

Užburtoji giria

Apie tai, kaip Kùrbadas ruošiasi eit į pasaulį laimės ieškoti ir didžių žygdarbių atlikti.
Bet naktį prieš išvykimą jis nugirsta vabalėlių pokalbį ir sužino, kad trys nukautieji milžinai buvo raganų vyrai ir dabar šios nori jam su broliais atsilyginti – juos savo burtais sunaikinti…

Žaltvyksles dek
Vėtrą šauk
Sutemų skraistes klok
Girią tamsa gaubk
Pėdas trink

Šaltiniu tapki
Liepk troškuliui kankinti
Kai ištroškę gers
Trigalvio budeliui
Atlyginta bus

– „Per tą šaltinį kryžmai kirtau
Kas išgertų – tuojau mirtų!“

Piktus ženklus burk
Negandą virk
Kaulo adata durk
Voro tinklu kelią vilk

Pieva pamiškėj tapki
Liepk miegui kankinti
Kai saldžiai miegos
Šešiagalvio budeliui
Atlyginta bus

– „Per tą pievą kryžmai kirtau
Kas ateitų – tuojau mirtų!“

– „Ką gali man raganos padaryti?
Dvi jau savo kraujuose guli!“

Nors dvi numarinai, trečiosios tu neįveiksi
Dar nėra nė vienas iš jos nagų ištrūkęs gyvas ir sveikas

Ir jau beregint atlekia Angis šnypšdama
Sparnais mosdama, nuodus spjaudama

– „Tokia jau šmėkla man baubu nebus,
Tris saujas žiežirbų į ryklę jai sviesiu!“

Tėvo sūnaus kieme

Latvių liaudies daina.

Tėvo sūnaus kieme
Penki velniai po akmeniu
Mano Perkūno žirgelis
Visus penkis sutrypė

Ką man velniai gali padaryti
Ką žirgeliui manajam?
Aš galiu velnią sumindyt
Savo žirgelio kojelėm

Velniažudys

Ragana Angis iškrenda už jūrų vandens gerti ir ryklės gesinti, o Kùrbadas tuo tarpu vyksta pas Dangaus Kalvį. Čia, kalvėje, jis kurį laiką pagyvena tarnaudamas Kalviui, už ką šis pažada nukalti Kùrbadui kalaviją…

Šniokščia dumplės, priekalas dunda
Didvyrio kardui čia lemta tuoj gimti

Pats pirmas aš buvau, kas suvaldė
Savo valiai pakliovė
Ugnies dvasią žaizdran įgynė
Žmones išmokiau
Įrankius kalt, kūju mosuoti
Dumples pūsti, metalą gludint ir gesinti

Ei, nukalk, kalvi, man kalaviją tokį
Kurį ne bet kas pakelti pajėgtų

Šniokščia dumplės, priekalas dunda
Didvyrio kardui čia lemta tuoj gimti!

Trys bìrkavai sunkumo 1 bìrkavas ≈ 164 kg
Ar jau užteks gerumo?
Dar negana
Sunkesnis
Mano kardas turi būti

Nukalk, kalvi, man kalaviją tokį
Kurio nė didvyris pakelti nepajėgtų

Ugnie ir geležie, kas jį kels?
Kumelės sūnus!
Kaip jį vadins?
Velniažudys – taip jį vadins!

Žvanga kalvė, žaizdras riaumoja,
Dieną naktį dumplės šniokščia
Kūjis smogia, priekalas dunda
Didvyrio kardui čia lemta tuoj gimti!

Dar trys bìrkavai prikalti
Ar pakelti pajėgsi?
Nūn bus pats gerumas
Reikalingas sunkumas

Nukaliau, Kùrbadai, aš tau kalaviją tokį
Kurį tu tik vienas pakelt tepajėgtum!

Akmeninis sargas

Kùrbadas atkeliauja į karalystę, kurios karaliui pražuvo dukra. Pažada ją rasti. Pirtyje, kur karalaitė dingusi, jam pavyksta nutverti velnią, kuris papasakoja pelkės vidury gulint akmenį milžiną. Kam pavyks jį nuristi, tas pamatysiąs juodą kiaurymę, besileidžiančią Požemin, kuriame reikėsią karalaitės ieškoti. Kùrbadas eina į pelkę ieškoti akmens milžino…

Po pilku dangaus skliautu
Krankia ir sukas krankliai
Tarp kreivų pelkės beržų
Mirksta senovės kapų laukai

Saulė seniai čia nebespindi
Kasdien dulksna lynoja
Iš gyvųjų retas kas
Čia kelią atrasti mokės

Drėgna migla virš pelkės pasilenkus
Per žoles ir purvus
Kùrbadas brenda

Viskas čia baisu ir grėsminga
Migloj vaitoja kažkas gailiai
Patamsy rausvos akys žiba
Pavidalai šmėkliški rangos

Kaip sala jūroj
Viskas žaliom samanom klota
Pelkės ten vidury
Milžinas guli vienas…

Niūrus ir griežtas stūkso sargas akmeninis
Kelio kur eiti nebėra
Niūrus ir griežtas stūkso sargas akmeninis
Vartus į požemius uždaręs

Jei jį pakelt sugebėsi, šalin pastumti
Juodas takas atsivers tau
Tiktai tas, kas bebaimis bus
Žemyn ten leistis pajėgs

– Kas tau, Kùrbadai, jau širdis sustingo?
– Velniop viską, žemyn aš leidžiuos!

Nu palaukit, velniai,
Kùrbadas jau ateina
Tuoj galvos risis
Velniažudys kai kapoti pradės!

Po žeme

Po ilgo laiko Kùrbadas pagaliau parsiranda namo. Namiškiai prašo jo papasakoti, kur buvęs ir ką nuveikęs. Kùrbadas papasakoja apie tai, kaip nukopęs Požemin, kaip iš velnių išvadavęs karalaitę, kurią karalius dabar jam atidavęs į žmonas; kaip Ragana Angis perkandusi virvę po to, kai karalaitė buvusi ištraukta į Viršžemę; ką jam tekę išgyventi norint iš Požemio ištrūkti…

Sakyk, Kùrbadai, kurgi buvai
Tolimose žemėse ką pamatei?
Seniai jau tave dainos apgieda
Kaip su šunburniu, velniais tu koveis

Buvau po žeme aš
Ar kas patikės?
Trys velnius perkirtau
Karalaitę parvedžiau!

Sakyk, Kùrbadai, pasakyk
Kaip juodan požemin tu nukopei
Ar tau ten tada lengvai ėjos
Kaipgi atgal namo parvykai?

Ėjos sunkiai man
Bet žodžius stipriousius mokėjau!
Jie gelbėjo, apgynė
Pati Laima lygino kelią!

Ragana Angis virvę perkando man
Atgal kritau
Teko ieškot, eit man keliu į Viršžemę kitu

Šunburnį šmėklą
Nugalėjau
Aklajam regą
Atgaut padėjau
Erelio vaikus
Nuo krušos glaudžiau
Atmokėjo
Dosniai atmokėjo jis už darbą man tokį

Išnešė erelis ant žemės mane
Namo parvykau
Taip man ėjos, taip man požemy klojos

Stiprieji žodžiai

Aš gimiau gelžies vaikas
Iš plieno mamulytės
Aš vilkaus gelžies švarką
Plienelio kailinukus

Trankė mane, smaigstė mane
Kaip ąžuolo trinką
Neįtrenkė, neįsmeigė
Kaip į plieno luitą

Juodasis raitelis

Kurį laiką Kùrbadas gyvena ramybėje. Bet Ragana Angis negali nurimti neatsilyginusi Kùrbadui. Ji sukursto devynis valdovus iš devynių karalysčių su kariuomenėmis žygiuoti prieš Kùrbadą. Juos veda neįveikiamas milžinas – Raganos sūnus, vadinamas Juoduoju Raiteliu…

Tai jau tai jau, tai jau greit
Šypsena nuo lūpų išnyks
Už viską tau atlyginta bus
Kai rytas kraujyje auš
Išbadėję vilkai maitą rys
Žingsniai žemę geležiniai purto

Aš kaulus laužau kaip skalas
Žemėj sutrypiu priešus savus
Gimęs dar nėra kas stotųs
Prieš mane – sunkiai jam klotųs

Juodasis raitelis žmoniažudys
Kaulalaužys, gerkliapjovys
Juodasis raitelis kraugerys
Galvažudys žmogėdra aš

Kraujo pėdos už manęs lieka
Visur negandas ir pragaištį sėju
Visiem gyviesiem prakeiksmas
Karas, maras, badas – toks mano vardas

Močios keturios gimdė mane
Juodoj šunburnio oloj –
Pavydas, Godumas,
Geismas, Troškulys

Ausų tūkstantis manęs klauso
Aklai seka žodį kiekvieną
Jūs jau patys mane šaukiat
Patys man šen kelią ruošiat
Taip, Viešpatie, taip, Viešpatie – manęs klauso
Taip, Viešpatie, taip, Viešpatie – patys šaukiat

Paskutinioji kova

Juodasis Raitelis įsiveržia į Kùrbado žemes ir prasideda lemtingoji kova, kurioje Kùrbadas galiausiai sutiks savo priešus akis į akį!

Vis žvarbiau šiaurės vėjai pučia
juodus audros debesis tolumoj telkia
Niekas nebebus kaip buvę
jau viską permainė laikas

Niekas nebebus kaip kažkada buvę
jau viską viską permainė laikas

Laiko gelmėse pražus didvyrio vardas
ir pati sakmė kitokia taps
Tie, kas krito, užmiršti bus
ant jų kaulų jauna žolė dygs

Bet dar ne pabaiga,
Dar kautynės dunda
Ten Kùrbadas stovi
Ir pašėlęs kerta

Jis saulę danguj sustabdys
Upę prieš srovę jis apgręš

Neima jo prakeiksmai, negandos piktos
kerai jam nepajėgia kenkti
Drąsiai per viską jis ėjo
Nūn juodasis raitelis prieš jį stojas

Kùrbadas kalaviją kelia
Milžino galvą pusiau skelia
Nuo žirgo juodasis krenta
Štai iškart ir viskas

Jau priešas bėga
Jam žemė dega
Aušta tolumoj rytas
Spinduliais aukso austas
Juodi debesys sklaidosi
Vėl mėlynas dangus

Bet pikta akis nemiega, ji viską regi
Kur pety kirsta gili žaizda
Dar Angis savo nuodus ten spjauna
Prieš didvyriui ją nukaunant

Pakelia Kùrbadas kairę ir Raganą Angį sutraiško
Pakelia dešinę ir perskelia milžinui galvą
Ir tiktai tada, mirtinos tulžies numarintas,
Krenta ant savo kalavijo ir miršta…

Apie tekstą

Autorius Pėteris Kvetkovskis, tekstas paimtas iš Skaifordžerių svetainės. Iš latvių kalbos vertė K. M. L.